„Pasienio su Rusija ir Baltarusija stiprinimas rodo, kad Baltijos valstybės ruošiasi karui“
Trumpai: Teiginys yra neteisingas. Baltijos valstybių sienų apsaugos ir gynybinių pajėgumų stiprinimas pateikiamas kaip ketinimas inicijuoti karinius veiksmus, ignoruojant faktą, kad tai yra tiesioginis gynybinis atsakas į Rusijos plataus masto invaziją į Ukrainą bei išaugusias hibridines grėsmes. Šio naratyvo skleidėjai gynybinės infrastruktūros diegimą vadina „pasirengimu karui“, tačiau tuo pačiu terminu neapibūdina nuolatinio Rusijos karinio aktyvumo prie NATO sienų, instrumentalizuotos nelegalios migracijos srautų ar kitų hibridinių išpuolių, kurie ir privertė stiprinti pasienio apsaugą.
Šis naratyvas turi aiškų tikslą: sąmoningai kurstyti visuomenės nerimą ir baimę – emocinę būseną, kuria siekiama įtikinti, kad gynybinės priemonės neva daro regioną nesaugų ir stumia į konfrontaciją. Taip siekiama silpninti piliečių pasitikėjimą nacionalinio saugumo politika bei skatinti skeptišką požiūrį į gynybos iniciatyvas, vykdant kognityvinį karą, nukreiptą į visuomenės nuomonės ir politinių sprendimų destabilizavimą.
Kaip veikia šis naratyvas?
Argumentas paprastai grindžiamas tokia logikos seka:
Dėmesys sąmoningai nukreipiamas nuo tikrųjų įtampos iniciatorių – Rusijos invazijos į Ukrainą bei vykdomų hibridinių atakų (pavyzdžiui, instrumentalizuotos nelegalios migracijos), o teisėtos gynybinės priemonės, skirtos teritorijos apsaugai ir atgrasymui, klaidingai prilyginamos agresijai. Šiuo naratyvu siekiama kurstyti visuomenės nerimą ir baimę, sudarant įspūdį, kad gynybinės iniciatyvos provokuoja konfliktą, taip bandant susilpninti paramą nacionalinio saugumo politikai.
Pagrindiniai faktai
Sienų apsaugos stiprinimas yra gynybinė priemonė
Baltijos valstybės investuoja į pasienio infrastruktūrą, stebėjimo sistemas, mobilumo ribojimo priemones ir gynybinius įtvirtinimus prie dalies sienų su Rusija ir Baltarusija. Šios priemonės skirtos gerinti sienų stebėseną, stiprinti nacionalinius ir NATO gynybinius pajėgumus, reaguoti į hibridines grėsmes ir saugumo rizikas.
Sienų apsaugos stiprinimo priemonės yra skirtos apsunkinti ir pabranginti hibridinius išpuolius ar galimą agresiją, o ne sudaryti sąlygas puolamosioms operacijoms.
Po Rusijos invazijos į Ukrainą saugumo aplinka iš esmės pasikeitė
Baltijos valstybių sprendimų stiprinti sienų saugumą negalima vertinti neatsižvelgiant į platesnį regioninį kontekstą. 2022 m. vasarį Rusijos pradėta plataus masto invazija į Ukrainą iš esmės pakeitė saugumo situacijos vertinimus visame NATO rytų flange. Baltijos šalių vyriausybės ne kartą pabrėžė, kad karas Ukrainoje parodė stipresnės teritorinės gynybos ir atsparumo būtinybę. Kaip ir NATO pajėgų stiprinimas regione, taip ir Baltijos valstybių sienų apsaugos stiprinimas buvo atsakas į besikeičiančią geopolitinę situaciją ir saugumo grėsmes, o ne jų priežastis.
Pasirengimas gynybai nėra tas pats, kas pasirengimas karui
Šiame naratyve naudojamos sąvokos „pasirengimas gynybai“ ir „pasirengimas karui“ yra sąmoningai sumaišomos. Svarbu suprasti, kad šios dvi sąvokos nėra tapačios. Pasirengimas gynybai – tai valstybės gebėjimas apsaugoti savo teritoriją grėsmės atveju, o pasirengimas karui – planavimas arba ketinimas pradėti ginkluotą konfliktą.
Beveik kiekviena valstybė turi ginkluotąsias pajėgas, pasienio kontrolę, ekstremalių situacijų ar/ir gynybos planus ir gynybos infrastruktūrą. Vien šios priemonės neįrodo agresyvių ketinimų. Vadovaujantis tokia pačia logika, bet kuri valstybė, modernizuojanti savo kariuomenę ir infrastruktūrą, vykdanti pratybas ar stiprinanti sienų apsaugą, galėtų būti apkaltinta „ruošimusi karui“, nepriklausomai nuo tikrųjų jos ketinimų.
Nėra įrodymų, kad Baltijos valstybės planuoja karinę agresiją prieš Rusiją ar Baltarusiją
Baltijos valstybės yra gerokai mažesnės už Rusiją pagal gyventojų skaičių, teritoriją ir karinį potencialą. Jų saugumo politika grindžiama teritorine gynyba, NATO kolektyvine gynyba ir atgrasymu.
Nėra įrodymų, kad Lietuva, Latvija ar Estija ruoštų puolamąsias karines operacijas prieš Rusiją ar Baltarusiją. Kaip ir įrodymų teiginiams, kad Ukraina iki 2022 m. esą ruošėsi pulti Rusiją.
Naudojamos manipuliacijos technikos:
- Priežasties ir pasekmės sukeitimas: gynybinės priemonės pateikiamos kaip įtampos priežastis, nors iš tiesų jos yra atsakas į pablogėjusią saugumo situaciją ir Rusijos veiksmus.
- Klaidingas sulyginimas: gynyba tapatinama su agresija – daroma nepagrįsta išvada, kad gynybinių pajėgumų ir sienos apsaugos stiprinimas automatiškai reiškia ketinimą pradėti karą. Taip pat sudaromas įspūdis, kad NATO ir Baltijos šalių gynybiniai veiksmai yra lygiaverčiai Rusijos agresyviems veiksmams.
- Konteksto nutylėjimas: ignoruojama Rusijos agresija prieš Ukrainą, hibridinės grėsmės ir saugumo pokyčiai regione.
- Baimės kurstymas: kuriamas įspūdis, kad Baltijos valstybės sąmoningai stumia regioną į karinį konfliktą.
- Selektyvus faktų pateikimas: išskiriami tik tam tikri faktai (pvz., sienų stiprinimas), nutylint priežastis, dėl kurių šios priemonės buvo įgyvendintos.
Kur šis naratyvas sklinda
Priešiškoje informacinėje erdvėje: RT, Sputnik, TASS, RIA Novosti reguliariai pristato ES ir NATO paramą kaip „konflikto tęsimą”. Telegram kanalai (pvz. „Rybar”, „Colonel Cassad”) platina naratyvo variacijas, paslėptas po pseudoanalitiniu apvalkalu. Kinijos valstybinė žiniasklaida (CGTN, Global Times) taip pat dažnai skleidžia panašias žinutes.
Europos informacinėje erdvėje: Rusijos skleidžiami naratyvai nepasilieka tik priešiškoje informacinėje erdvėje – jie prasiskverbia ir į viešąjį Europos diskursą, pvz. šio naratyvo variacijas ir panašią retoriką atkartoja kai kurie Italijos, Slovakijos ar Vokietijos politikai. Tai itin pavojinga, nes griauna vieningą Europos atsaką į agresiją iš vidaus bei suteikia Rusijos naratyvui legitimumo.
Šio naratyvo variacijos aptinkamos ir Lietuvos informacinėje erdvėje – visų pirma socialiniuose tinkluose.
Trumpas paneigimas
Pasienio su Rusija ir Baltarusija stiprinimas nereiškia, kad Baltijos valstybės ruošiasi pradėti karą. Priemonės, stiprinančios valstybės sienos apsaugą, yra gynybinis atsakas į pablogėjusią saugumo situaciją Rusijai aneksavus Krymą (2014 m.) ir pradėjus plataus masto karą Ukrainoje (2022 m.). Taip pat tai atsakas ir į kitus saugumo iššūkius, pavyzdžiui, instrumentalizuotos, nelegalios migracijos iš Rusijos ir Baltarusijos srautus. Sienų apsaugos stiprinimo tikslas yra apsaugoti valstybės teritoriją ir atgrasyti galimą agresiją, o ne pradėti karines operacijas prieš kaimynines šalis.